Paroda
Skaitmeninant 3D formatu reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių, kadangi nėra tarptautiniu mastu pripažintų standartų ar gairių 3D projektams.
Pirma, kokius objektus reikėtų skaitmeninti 3D formatu? Šioje parodoje galite išvysti nuo modelių, kuriuos turite galimybę laikyti rankose, iki vietovių, kuriose galite vaikščioti valandų valandas.
Pavyzdžiui ši, Bote de Zamora, cilindro formos, dėžutė yra Nacionalinio archeologijos muziejaus, esančio Madride, Ispanijoje, kolekcijos dalis.
Kordobano kalifas al-Hakam II užsakė ją kaip dovaną mylimam žmogui – Subh, labai įtakingai moteriai iš Kordobos Emyratų. Joje galėjo būti talpinamos tokios dovanos kaip: prieskoniai, juvelyriniai dirbiniai, kvepalai ar gražūs audiniai.
Dėžutė pagaminta 964 m. Ji yra šiek tiek daugiau nei 17 cm aukščio ir 11 cm skersmens, pagaminta iš dramblio kaulo. Jos paviršiuje išdrožinėti vingrūs ir subtilūs augalų, gėlių, gyvūnų ir paukščių motyvai, taip pat matomas užrašas. Tai yra pavyzdys kaip, per al-Andalusiją, iš Rytų, elementai, motyvai ir prabanga atkeliavo į Vakarų pasaulį.
3D modelio pagalba galite atidžiai apžiūrėti šias gražias dekoracijas.
Kitas, panašios formos objektas, tik 100 kartų didesnio skersmens nei Bote de Zamora, yra Šv. Margaritos Antiochietės rotonda Šiveticės kaimelyje, Slovakijoje.
Rotonda yra vėlyvojo romaninio stiliaus mūrinis pastatas, pastatytas XIII a. pradžioje, o jo vidinis skersmuo yra 11 metrų. XVIII a. pastate buvo įrengta varpinė su įėjimo vartais. Tai vienas didžiausių apskritos formos romaninių statinių Centrinėje Europoje ir vienas svarbiausių šio laikotarpio paminklų Slovakijoje.
Naudodami 3D modelį galėsite apžiūrėti visą rotondą, pamatyti kiekvienos plytos nusidėvėjimą ir netgi gėles, padėtas ant aplinkinių antkapių.
Kodėl svarbu 3D formatu skaitmeninti paveldo objektus?
Kai nuspęsite ką norite skaitmeninti, kils dar daugiau svarstymų. Kokią įrangą reikėtų naudoti skaitmeninimui? Kur yra pati ta vieta arba kur objektas turėtų būti patalpintas skenavimui? Kokios yra apšvietimo sąlygos? Kaip užfiksuoti medžiagų tekstūrą?
Dėl šių ir daugelio kitų priežasčių fizinio daikto ar pastato pavertimas 3D modeliu užima daug laiko, todėl šiuo metu Europoje yra gana žemas paveldo skaitmeninimo 3D formatu lygis. Įsitraukimas į kampaniją „Twin it!“ yra svarbus žingsnis.
Pažvelkime į nacionalinius Mafros rūmus Portugalijoje, kurie yra maždaug 30 km į šiaurės vakarus nuo Lisabonos. Karaliaus Dom João V užsakymu 1711 m. pastatytas kompleksas apima karališkuosius rūmus, baziliką, vienuolyną, sodą ir medžioklės rezervatą.
Nors Mafros nacionaliniai rūmai nuo 2019 m. yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, iki šiol jie nebuvo reikšmingai skaitmeninti 3D formatu.
Kita vieta, kuriai dabar pirmą kartą atliekama skaitmeninė dokumentacija, yra Louvigny Fortas Liuksemburge – redutas (laikinas ar papildomas įtvirtinimas) su atskiru bastionu. Po miestu eina daugybė požeminių tunelių, kai kurie iš jų matomi 3D modelyje.
Ši vieta buvo miesto tvirtovių, pastatytų 1672–1673 m., dalis. Ji pavadinta Ispanijos Habsburgų armijos generolo Louvigny vardu, kuris suprojektavo miesto gynybos stiprinimą po Liudviko XIV valdymo laikais vykusių Europos karų.
Po 1867 m. pasirašytos Londono sutarties, kurios sąlygos numatė suteikti Liuksemburgui neutralitetą ir sunaikinti šią tvirtovę, fortas buvo nugriautas 1869 m.
Tame pačiame regione šiandien stovi 20 amžiaus Louvigny vila su savo „Didžiaja auditorija“. Ji buvo atidaryta 1953 m. gegužės 18 d., kad būtų transliuojami koncertai ir tarnautų kaip repeticijų erdvė Radijo Liuksemburgo/RTL simfoniniam orkestrui (įkurtas 1933 m.). Louvigny vila buvo tuometinės Liuksemburgo radijo ir televizijos bendrovės būstinė ir per 1960-ųjų dvidešimtmetį čia du kartus rengtas Eurovizijos dainų konkursas.
Aplink Louvigny vilą esantis kraštovaizdis yra atviras visuomenei kaip miesto parkas. Dabar taip pat galima tyrinėti “Didžiosios auditorijos” interjerą 3D formatu.
Kaip 3D skaitmeninimas gali padėti išsaugoti kultūros paveldą?
3D modeliai tiek susidomėjusiems lankytojams, tiek specializuotiems tyrinėtojams suteikia galimybę interaktyviai ir detaliai tyrinėti objektus bei vietas, nepaliekant savo darbo vietos ir nedarant žalos, kurią galėtų sukelti neatsargūs fiziniai tyrimai.
Kultūros paveldo specialistams trapių vietų ir objektų 3D versijos leidžia stebėti jų būklę ir nustatyti būsimų atkūrimo darbų prioritetus.
Jei įvyktų blogiausia ir paveldas ar jo dalis būtų prarasta ar sunaikinta, mokslinių tyrimų ir pramonės specialistai, pvz. inžinieriai, galėtų naudoti 3D turinį jų atkūrimui.
Momjano pilies griuvėsiai Momjane, šiaurinėje Istrijoje, Kroatijoje, yra įsikūrę ant atskiros uolinės atodangos, iš visų pusių supant stačioms ir gilioms uoloms.
Šiai dienai telikę tik pilies griuvėsiai: kvadratinis bokštas, kai kurios išorinės sienos ir pakeliamojo tilto sistemos likučiai, kadaise naudoti patekimui į pilį.
Ankstyviausi žinomi šaltiniai apie pilį siekia 1230 m. 1830 m. ji buvo apleista, todėl greitai sunyko. Per šimtą metų didinga pilies konstrukcija virto negausiai išlikusiais griuvėsiais.
3D modelis ypač prisideda prie viduramžių laikų įtvirtinimų tyrimų, padeda mums suprasti tokių ir panašių kompleksų naudojimą bei jų architektūrinę plėtrą tiek Istrijoje, tiek už jos ribų.
Kaip statybinė medžiaga, mediena ne visada atlaiko šimtmečius. Šis XVIII a. medinis pastatas priklausė Aristavos dvarui Rumšiškėse, Lietuvoje. Tai vienintelis toks išlikęs pastatas Lietuvoje, vertingas baroko laikotarpio Lietuvos medinės architektūros pavyzdys. Pastatas jau anksčiau buvo išmontuotas ir fiziškai atkurtas, o dabar sukurta ir 3D formato kopija, kad būtų išsaugota ateities kartoms.
Pastatą puošia išraiškingas stogas su suformuotu karnizu. Jo pagrindinį fasadą palaiko šešios medinės kolonos. Išorinės sienos yra padengtos vertikaliomis geltonai dažytomis lentomis. Pastatas reprezentuoja tradicinės ir bajorijos architektūros sąveiką Lietuvoje.
XX a. 9-ajame dešimtmetyje dvaro rūmai buvo padovanoti Lietuvos liaudies buities muziejui. Tuo metu pastatas buvo visiškai apgriuvęs - dalis jo netgi buvo naudojama kiaulėms laikyti! 1987 m. jis buvo išmontuotas ir nugabentas į muziejų, kur buvo saugomas ir galiausiai 2010 m. atstatytas.
Keliaukime prie dar didesnės vietos - Citadelės, esančios Goco saloje Maltoje, bronzos amžių siekiančia istorija. Bėgant amžiams tai buvo svarbi vieta finikiečiams, romėnams, bizantiečiams, arabams, normanams, osmanams, prancūzams ir britams. Išlikę pastatai turi didelę architektūrinę vertę ir suteikia aiškų skirtingų architektūrinių stilių sluoksnių vaizdą, apimant laikotarpį nuo vėlyvųjų viduramžių iki XX a.
Dėl savo ypatingos padėties, ant natūralios plokščios kalvos, ši vieta daugelį šimtmečių veikė kaip tvirtovė, aplink kurią plėtėsi miestas. 1868 m. buvo panaikintas karinio objekto statusas.
Šimtmečiais trukusi nepriežiūra ir akmeninių konstrukcijų grobstymas kadaise gerai apgyvendintą miestą ir tvirtovę Citadelę paliko griuvėsiais. Goco 3D rekonstrukcija padeda šiandienos lankytojams suprasti vietos mastą ir jos istorinę reikšmę.
Kaip 3D modeliai gali išryškinti nepakankamai pristatytas istorijas?
Didžioji Erfurto sinagoga, kurios viduje tilpo 500 tikinčiųjų, buvo suprojektuota architekto Siegfried Kusnitzky ir atidaryta 1884 metais. Sinagoga buvo reikšminga, nes žymėjo svarbų įvykį Vokietijos žydų istorijoje Erfurte. Po 350 metų trukusio draudimo, žydams buvo leista apsigyventi šiame mieste. Gyventojų skaičius augo taip sparčiai, kad dabartinė sinagoga nebeatliepė jų poreikių, tad buvo pastatyta nauja.
1938 m. ji buvo sunaikinta per nacių režimo Vokietijoje lapkričio mėnęsį vykdytus pogromus . Ši 3D rekonstrukcija prisideda prie istorinio sąmoningumo apie žydų gyvenimo ir turtingos kultūros kūrimo.
Kita sinagoga su panašia istorija buvo Vysbadene – didžiausia iš penkių miesto sinagogų. Michelsbergo rajone ją suprojektavo architektas Philipp Hoffmann. Ji buvo pastatyta 1860 m., o 1938 metais, lapkričio mėnesio pogromų metu – sunaikinta.
Abu 3D modeliai suteikia lankytojams galimybę pasivaikščioti ir patirti šiuos istoriškai ir religiškai svarbius pastatus. Iš penkių Vysbadeno sinagogų, kurios buvo sunaikintos 1938 metais, ši yra vienintelė, prieinama kaip 3D rekonstrukcija.
Moterų indėlis į meną, kultūrą, istoriją ir visuomenę dažnai taip pat būna per mažai akcentuojamas. Moterų pasakojimai ir patirtys neretai yra daugelio visuomenių pagrindas, tačiau archyvuose ir kolekcijose jų yra nepakankamai.
Pavyzdžiui, yra labai mažai priešistorinių moters vaizdavimų, o Brassempouy Venera, dabar pavaizduota kaip 3D modelis, yra viena iš jų. Kartu su kitomis keturiomis dramblio kaulo statulomis 1894 m. ją atrado Eduard Piette ir Joseph de Laporterie Popiežiaus oloje Brassempouy (Landes, Prancūzija).
Mamuto kaulas yra labai trapi medžiaga, todėl neįtikėtina, kad ši galva išliko beveik nepažeista nuo Gravetės kultūros laikotarpio, prieš 34 500-25 000 metus. Smulkiai išgraviruotos detalės parodo ilgą ir grakštų kaklą, trikampę galvą su plačia kakta ir smailiu smakru, įrėmintą pintų plaukų su tinkleliu ar gobtuvu šukuosenos.
Pažvelkime į 21-osios Egipto dinastijos (apie 1069-945 m. pr. Kr.) vidinį sarkofago karstą, esantį Karališkojo meno ir istorijos muziejaus Egipto kolekcijoje Briuselyje, Belgijoje.
Karstas skirtas moteriai – užrašas ant karsto kojūgalio nurodo, kad mirusioji buvo Amono (Egipto dievo, garbinamo kaip visų dievų karalius) dainininkė, tačiau jos vardas nepaminėtas. Papuošimai ant karsto vaizduoja scenas, susijusias su Egipto laidojimo praktika.
Amono dainininkė pavaizduota, atliekanti savo širdies svėrimo testą ir siūlanti save pomirtinio gyvenimo globėjams. Pomirtiniame pasaulyje lydima savojo Ba – sielos paukščio, ji stovi garbindama medžio deivę ir deivę Hator, kuri vaizduojama kaip karvė (pomirtinio miesto sergėtoja).
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Belgija buvo vadinama “egiptologijos sostine” ir jos susidomėjimas Egipto istorija išliko iki šių dienų. Siekiant šį paveldą išsaugoti, 3D technologijos leidžia prasmingiau atlikti mokslinius tyrimus ir jais dalintis su bendruomene, kuri aktyviai siekia kultūros paveldo vertybių išsaugojimo.
Hanso Christiano Anderseno pasaka „Undinėlė“ buvo išleista 1837 m., o 1909 m. pagal šią istoriją Kopenhagoje buvo pastatytas baleto spektaklis. Netrukus po to sukurtos dvi danų skulptūros, kurios, nors ir vienijamos undinės temos, yra interpretuojamos skirtingai.
Viena jų, dabar jau garsi, Edvardo Erikseno 1913 m. skulptūra Kopenhagoje – moteriška ir viliojanti. Antroji – tai Anne Marie Carl-Nielsen 1921 m. skulptūra, kuri tapo svarbiu kūriniu Danijos vitalizmo ir apskritai Danijos skulptūros istorijoje.
Anne Marie Carlo-Nielsen undinėlė pasaulį pasitinka klykdama, vaizduojama su atverta burna ir didelėmis, panašiomis į žuvies, akimis. Undinėlė yra dvilypė būtybė, turinti žmogaus kūno viršutinę dalį ir žuvies uodegą su stilizuotais žvynais. Ši undinė atrodo gyva, pilna gyvenimo džiaugsmo ir vidinės jėgos, tuo pačiu perteikianti beviltiškumo ir praradimo jausmą.
Yra kelios skirtingos šios skulptūros versijos. Viena jų – bronzinė skulptūra, išlieta 1921 m., eksponuojama Danijos Nacionalinėje galerijoje. Kitas liejinys buvo įrengtas už Kopenhagos Karališkosios Danijos bibliotekos 2009 m. Originalus šios undinėlės gipsinis modelis priklauso Carl Nielsen muziejui ir yra eksponuojamas Funeno menų muziejuje Odensė mieste.