- Paroda: Sacharovo premija, Europos Parlamentas ir žmogaus teisės pasaulyje
- Laureatai 1988 - 1999
Nelson Rolihlahla Mandela, 1988 m., Pietų Afrika
Kovos su rasizmu simboliu tapęs Nelsonas Mandela vadovavo istoriniam Pietų Afrikos perėjimui nuo apartheido prie rasiniu požiūriu įtraukios demokratijos ir buvo lygių galimybių bei taikos visiems šauklys.
Šį gestą suprantame kaip paskatą likti ištikimiems visų čia susirinkusiųjų vizijai – pasauliui, kuriame nebūtų karo, skurdo ir kančių. Mums svarbiausia – turėti drąsos kovoti už teisybę ir taiką.
Anatolijus Marčenka (po mirties), 1988 m., Rusija
Buvusį Sovietų Sąjungos disidentą Anatolijų Marčenką, atskleidusį tiesą apie šiurpias politinių kalinių sąlygas kalėjimuose, premijai nominavo pats Andrejus Sacharovas.
Alexander Dubček, 1989 m. (Slovakija)
Vienas iš Prahos pavasario lyderių Alexanderis Dubčekas kovojo už demokratines ir ekonomines reformas. Jo kova už laisvę, suverenumą ir socialinį teisingumą tęsėsi visą jo gyvenimą.
Priimdamas Sacharovo premiją galvoju apie visus tuos, kurie padėjo pasiekti šiuolaikinius novatoriškus pokyčius. Net sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis mano šalies tautos nė karto neatsisakė tikėjimo, kad jos dalyvauja didelėje žmonijos kovoje už laisvę.
Aung San Suu Kyi, 1990 m., Mianmaras
Buvusi politinė kalinė Aung San Suu Kyi vadovavo Mianmaro demokratinei kovai su šalies karine diktatūra. Sacharovo premiją už minties laisvę ji asmeniškai atsiėmė tik 2013 m. spalio 22 d. – praėjus 23 metams po to, kai ji jai buvo paskirta.
2020 m. rugsėjo 10 d. Europos Parlamento Pirmininkų sueiga nusprendė sustabdyti Aung San Suu Kyi veiklą Sacharovo premijos bendruomenėje atsižvelgdama į tai, jog ji nepadarė nieko, kad apgintų ir užtikrintų Mianmaro rohinjų mažumos teises, bei į tai, jog ji toleruoja susijusius žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės bei žmogaus teisių teisės pažeidimus.
Adem Demaçi, 1991 m., Kosovas
Metęs iššūkį brutalioms Serbijos režimo represijoms, „Balkanų Mandela“ visas savo jėgas atidavė tolerancijos ir etninio susitaikymo puoselėjimui Kosove.
Be laisvo žodžio nebus dialogo, be dialogo neįmanoma atskleisti tiesos, o be tiesos neįmanoma pažanga.
Asociacija „Gegužės aikštės motinos“ („Las Madres de Plaza de Mayo“), 1992 m., Argentina
„Gegužės aikštės motinų“ vadovaujamas taikaus pasipriešinimo Argentinos karinei diktatūrai ir represijoms judėjimas gimė reaguojant į priverstinį politinių oponentų dingimą ir kankinimą.
Tam tikra prasme norėtume sudaryti paktą, kuriuo įsipareigojame kovoti už gyvybę, nes gyvybės apsauga nepripažįsta sienų.
Hebe de Bonafini
„Oslobođenje“, 1993 m., Bosnija ir Hercegovina
Sarajeve leidžiamo laikraščio „Oslobođenje“ žurnalistai rizikavo gyvybėmis, kad per karą buvusioje Jugoslavijoje būtų išsaugota jų šalies vienybė ir etninė įvairovė.
Ginti ir saugoti daugiatautę, daugianacionalinę, kosmopolitišką ir tolerantišką Bosniją Hercegoviną.
Zlatko Dizdarević
Taslima Nasreen, 1994 m., Bangladešas
Rašytoja Taslima Nasreen, dėl savo pasaulietinių pažiūrų turėjusi palikti Bangladešą ir Bengaliją, kovoja su moterų priespauda ir visomis religinio ekstremizmo apraiškomis.
Kaip rašytoja, negaliu likti savo šalies įvykių nuošalyje ir atsiskirti nuo pasaulio, kuriame gyvenu.
Leyla Zana, 1995 m., Turkija
Leylos Zanos – pirmosios kurdės moters, 1991 m. išrinktos į Turkijos parlamentą – kova už demokratiją yra tapusi jos tautos kovos už orumą ir žmogaus teises simboliu.
Jie negalės sustabdyti mūsų tarptautiniu mastu besiplečiančios kovos, kuria siekiame lygiateisiškumo ir brolybės […] pagal demokratinius principus ir abipusiškai paisant kiekvienos tautos teisių ir tapatybės.
Wei Jingsheng, 1996 m. (Kinija)
Už demokratiją kovojančio Kinijos opozicijos lyderio Wei Jingsheng‘o, garsiai prabilusio apie žmogaus teisių pažeidimus, nenutildė nei kalėjimas, nei tremtis.
Sacharovo premija yra „padrąsinimas ir parama Europos gyventojų vardu visam judėjimui už žmogaus teises Kinijoje.
Salima Ghezali, 1997 m. (Alžyras)
Kritiškam požiūriui atstovaujančio laikraščio „La Nation“ vyriausioji redaktorė ir Moterų emancipacijos asociacijos pirmininkė Salima Ghezali kovoja už moterų teises, demokratiją ir politinį dialogą Alžyre.
Pagrindinių demokratijos klausimų neįmanoma išlaisvinti iš getų, kuriuose jie yra klastingai uždaryti, jeigu didžioji dauguma gyventojų juos suvoks kaip jai abejingos mažumos privilegiją.
Ibrahim Rugova, 1998 m. (Kosovas)
Pirmasis Kosovo prezidentas, nenuilstamai siekęs taikių sprendimų ir dialogo, savo gyvenimą paskyrė nesmurtinei etninių albanų kovai su Serbijos priespauda.
Per dešimt egzistavimo metų Sacharovo premija tapo taikos, laisvės ir žmogiškumo simboliu.
Xanana Gusmão, 1999 m., Rytų Timoras
Rytų Timoro kovos už laisvę ir apsisprendimą lyderis Xanana Gusmão tapo pirmuoju šalies prezidentu, o vėliau – ir jos ministru pirmininku.
Ši premija reiškia, kad Europos Parlamentas pripažįsta mano tautos drąsą kovoje už laisvą tėvynę, kur mintis būtų laikoma nuo žmogaus esybės neatsiejama teise.