Paroda
Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas gimė 1921 m. gegužės 21 d. Maskvoje, augo mokslininkų šeimoje ir studijavo fiziką Maskvos Lomonosovo universitete. Po Antrojo pasaulinio karo jis dirbo branduolinius ginklus kuriančioje laboratorijoje. A. Sacharovas atliko svarbų vaidmenį kuriant Sovietų Sąjungos pirmąją termobranduolinę bombą, kuri buvo išbandyta 1953 m. rugpjūčio mėn. Kaip pavyzdiniam Sovietų Sąjungos piliečiui, A. Sacharovui 1950 m. buvo suteikta Lenino premija ir jis tapo jauniausiu SSRS mokslų akademijos nariu.
A. Sacharovas buvo laikomas „Sovietų vandenilinės bombos tėvu“. Komunistų režimas jį šlovino už indėlį kuriant Sovietų Sąjungos branduolinę galią. Tačiau didėjantis branduolinių bandymų skaičius A. Sacharovui kėlė vis didesnį nerimą, jis pasinėrė į apmąstymus ir galiausiai tapo disidentu. Iš pradžių jis kovojo prieš ginklavimosi varžybas, paskui pasišventė žmogaus teisių ir laisvės gynimui ir tapo vienu iš Sovietų režimui besipriešinusių inteligentų lyderių.
1968 m. A. Sacharovas slaptai išleido veikalą „Samprotavimai apie pažangą, taikų sambūvį ir intelektinę laisvę“, kuriame ragino plėtoti taikaus Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos sambūvio strategiją. A. Sacharovas taip pat viešai gynė politinius kalinius ir 1970 m. įsteigė Žmogaus teisių ir politinio teismo aukų gynimo komitetą. Dėl savo įsitikinimų jam teko patirti vis didesnes Sovietų režimo represijas ir kandžią spaudos kritiką.
A. Sacharovui 1975 m. buvo suteikta Nobelio taikos premija, tačiau jam buvo uždrausta išvykti iš Sovietų Sąjungos, todėl premiją A. Sacharovo vardu Osle atsiėmė jo žmona Elena Bonner. 1980 m. iš A. Sacharovo buvo atimti visi garbės titulai ir jam iki 1986 m. buvo taikytas namų areštas. Tačiau vykdant „glasnost“ politiką ir švelnėjant vyriausybės nuostatoms, A. Sacharovas buvo išrinktas į Mokslų akademijos prezidiumą. A. Sacharovas galiausiai tapo Sovietų Sąjungos Liaudies kongreso nariu. Jis mirė tais pačiais metais – 1989 m. gruodžio 14 d., Maskvoje, būdamas 68 metų amžiaus.